12 riedutininko taisyklių

1. Niekada nevažiuokite per balas ir smėlį! 2. Būkite atsargūs važiuodami šlapiu asfaltu ar nestandartiniais paviršiais! 3. Kontroliuokite savo riedėjimo greitį! 4. Užsidėkite apsaugas! 5. Teisingas kritimas – kritimas į priekį! 6. Laikykite pusiausvyrą ir nebijokite kristi! 7. Laikykite savo kūną palinkusį į priekį! 8. Laikykite vieną koją per pusę riedučio priekyje kitos! 9. Kojos turi dirbti kaip amortizatoriai! 10. Užsiveržkite riedučius priklausomai nuo riedėjimo stiliaus! 11. Atsargiai - vaikai! 12. Automobiliai, dviratininkai, pėstieji ir visi kiti – jūsų “kaimynai”!

1. Niekada nevažiuokite per balas ir smėlį! Tai gadina jūsų riedučius. Vanduo, purvas ir smėlis patenka į guolius, prilenda į rėmo vidų, dėl to atsiranda papildoma trintis, kuri trukdo maloniai riedėti, bei gadina riedučius. Dažnas sutiks, kad smagu važiuoti per balas, kai vanduo tyška į šalis. Tačiau po tokio “malonumo”, luktelėjus vos dvi-tris valandas, jūs jau nebepasuksite riedučio ratukų! Bet ką daryti, jeigu prieš jus bala, purvas ar smėlis, o pervažiuoti į kitą pusę būtina!? Atsakymas paprastas - EIKITE ŽINGSNIU! Taip, taip, - žingsniu, kad ratukai nesisuktų. Suprantama, kad tai labai lėta ir nepatogu, tačiau ratukai neįsuks i važiuoklės vidų nei vandens nei smėlio. Perėję kliūtį, pora kartų patrepsėkite arba pašokinėkite, kad nuo jų nukristų prilipusi “bjaurastis”

2. Būkite atsargūs važiuodami šlapiu asfaltu ar nestandartiniais paviršiais! Važiuojant drėgnu asfaltu, pagrindinė problema – ratukai prastai sukimba su kelio danga ir slidinėja. Riedant tokia danga patariame geriau nedaryti jokių staigių judesių ir manevrų. Pasiruoškite tam, kad jūsų kojos slidinės. Judant slidžiu kelio paviršiumi kūno judėjimo amplitudė turi būti mažesnė, kitaip tariant, reiktų tankiau atlikti smulkius žingsnelius. Užvažiuojant ant nestandartinio (minkšto, biraus, labai nelygaus, lipnaus) paviršiaus pasiruoškite tam, kad jūsų riedučiai gali pradėti staigiai stoti, o kūnas ir toliau judės tuo pačiu greičiu, todėl jus vers į priekį. Tikriausiai, pati geriausia išeitis – užvažiavus ant tokios dangos pradėti bėgti. Ant tokio paviršiaus ratukai sunkiai sukasi, todėl atsispirti ir bėgti jums nebus sudėtinga.

3. Kontroliuokite savo riedėjimo greitį! Atminkite, jog riedant dideliu greičiui suvaldyti riedučius yra daug sudėtingiau. Jei greitis didesnis nei 40-50 km/h, jau, praktiškai, nebeįmanoma daryti staigių manevrų ar stabdyti. Bandant tai daryti, galima labai stipriai susižaloti. Todėl numatę įveikti pasirinktą maršrutą, geriau pirmiau susipažinkite su juo ir įvertinkite būsimas kliūtis ir pagal tai pasirinkite saugų greitį. Jeigu Jums dar nelabai sekasi stabdyti ar nesate pakankamai susipažinę su greičio mažinimo gudrybėmis, jūsų pačių saugumo sumetimais, rekomenduojame vengti nuokalnių.

4. Užsidėkite apsaugas! Kai kam atrodo, jog tai nėra madinga… Kai kam jos varžo judesius… Kai kas pasikliauja savo sveiku ir visas negandas galinčiu įveikti organizmu… Tačiau su asfaltu bei greičiu juokai menki! Vieną kritimą jūsų tvirtas bei sveikas organizmas gal ir atlaikys, tačiau krentant dažnai atsiranda pakitimų kaulų, raiščių ar audinių struktūrose. O visas anksčiau turėtas traumas pajusite senatvėje, supdami savuosius anūkus.Norėdami išvengti to naudokite apsaugas! Jos padės jums jaustis saugiau, o ir kristi nebebus taip baisu. Dažniausiai yra naudojamos kelių bei delnų-riešų apsaugos, tačiau, jeigu jūs dar nevisai pasitikite savimi, užsidėkite apsaugas ir ant alkūnių. O jei galvojate, jog esate visiškai nenuspėjamas žmogus, tuomet jums nepakenktų ir šalmas. Riedant rampoje, pilnas apsaugų komplektas, tiesiog, - būtinas!!! Ir čia jau, visiškai be juokų, šalmą užsidėti PRIVALU.

5. Teisingas kritimas – tai kritimas į priekį! Šios taisyklės esmė yra ta, kad i priekį kristi yra žymiai patogiau, saugiau, ir kaip tik tokiam kritimui yra pritaikytos jūsų apsaugos. Netgi be jų bus žymiai paprasčiau “suminkštinti” kritimą, jei krisite pirmyn – ant rankų ir kojų. Juk net ir gamta, kurdama Žmogų, pritaikė jį kritimui ar virtimui į priekį. Krisdami atgal rizikuojate stipriai susižaloti savo stuburą ar galvą.

6. Laikykite pusiausvyrą ir nebijokite kristi! Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai greičiau išmoksta važiuoti riedučiais yra ta, kad jie mažiau bijo kristi. Riedutininkų praktika rodo, jog pradedantieji riedutininkai pasiduoda kritimo baimei, todėl sunkiai įsisavina riedėjimo techniką. Patyrę riedutininkai, kurie kritimo baimę jau yra nustūmę toli i antrąjį planą, sugeba likti ant kojų net ir, atrodytų, visiškai beviltiškose situacijose. Žmogaus potencialiosios galimybės yra ne mažesnės nei katės, ir visada, tik to panorėjęs, jis gali nusileisti “ant letenėlių”. Taigi, geriau galvokite, kaip įveikti kliūtį, o ne kaip nenukristi. Priverskite savo kūną dirbti ir jis padės jums išvengti kritimų!

7. Laikykite savo kūną palinkusį į priekį! Stovint ant riedučių yra labai svarbu - visada truputi palinkti į priekį. Ši riedėjimo technikos taisyklė vienodai svarbi tiek pradedančiajam, tiek ir profesionalui. Besilaikydami šios taisyklės ir praradę pusiausvyrą, jūs visada nukrisite teisingai – į priekį. Tai yra labai svarbu. Įsidėmėkite tai! Net ir eidamas (lyginant su riedėjimu, tai labai lėtas judesys) žmogus šiek tiek palinksta į priekį. Kuo daugiau jūs norėsite “išspausti” iš savo riedučių, tuo daugiau jums teks palinkti į priekį. Ir visada, visada, ir važiuojant dideliu greičiu, ir atliekant šuolį, ir manevruojant, jūsų kūnas privalo būti palinkęs. Ypatingai tai yra svarbu pradedantiesiems riedutininkams, kad įgytų pusiausvyros pojūtį.

8. Laikykite vieną koją per pusę riedučio priekyje kitos! Kaip ir kūno palinkimas i priekį, kojų padėtis “viena šiek tiek priekyje kitos” yra vienas iš pagrindinių teisingos riedutininkų stovėsenos reikalavimų. Tokia kojų padėtis tolygiai paskirsto žmogaus svorio centrą abiems kojoms. Taip pat atlieka dar ir šias funkcijas: - padeda išlaikyti pusiausvyrą, bei apsaugo riedutininką nuo pavojingo kritimo atgal. - padidina stabilumą, o tai padeda išvengti kritimo, jei užvažiuojama ant kelio gulinčių daiktų (akmenukų, medžio šakų ar kt.). Tokia kojų padėtis labai palengvina pusiausvyros atstatymą po atlikto šuolio. Tiesa, čia yra išimčių, kai darant kokį nors specifinį triuką, kojos būna perstatomos į kitokią padėtį.

9. Kojos turi dirbti kaip amortizatoriai! “Minkštos”, per kelius šiek tiek sulenktos kojos – jūsų riedėjimo sėkmės šaltinis. Tiesiomis kojomis labai sunku reaguoti i netikėtas kliūtis, pasitaikančias riedėjimo kelyje. Pagrindinė sulenktų kojų funkcija – riedučių eigos valdymas ir teisingas svorio centro paskirstymas. Tai padeda išvengti kūno virtimo į šonus. Kad lengviau suprastumėt šios taisyklės esmę, įsivaizduokite, kad jūs - automobilis, o kojos – jo amortizatoriai, neleidžiantys kelio nelygumams kratyti “svarbų krovinį”. Tokia kojų padėtis, padės jums užtikrinčiau jaustis sudėtinguose kelio ruožuose ir visada būti pasiruošusiems netikėtiems riedėjimo aplinkybių pasikeitimams.

10. Užsiveržkite riedučius priklausomai nuo riedėjimo stiliaus! Geriausiai riedučius užsiveržti maksimaliai, įtempiant tvirtinimo priemones (raištelius ar dirželius), kad batas tvirtai laikytųsi ant kojos, bet jokiu būdu, kad nepradėtų stipriai spausti ir jums imtų skaudėti. Taip įveržti riedučiai tampa tarytum jūsų kojos tąsa ir jums bus paprasčiau kontroliuoti savo pusiausvyrą bei atlikinėti įvairius manevrus. Laisvesnis riedučio užsegimas naudojamas tuomet, kai riedama ramiai, be jokių kliūčių ar netikėtumų. Daugiausiai galimų riedučio užveržimo niuansų yra agresyvaus riedėjimo stiliuje. Čia riedutininkai, atlikdami įvairius triukus, skirtingai įveržia batus.

11. Atsargiai - vaikai! Kaip žinia, vaikai yra pačios trapiausios mūsų gyvenimo gėlės...o taip pat, jie yra mažiausiai prognozuojami kelių eismo dalyviai. Reikia būti YPATINGAI atsargiems važiuojant šalia vaiko, nepriklausomai, ar jis tik pėsčiasis, ar važiuoja dviračiu, ar riedutininkas. Vaiko reakcija į jus gali būti visiškai nenuspėjama ir nepaaiškinama. Išsigandęs jis net gali šokti Jums po ratais.

12. Automobiliai, dviratininkai, pėstieji ir visi kiti – jūsų “kaimynai”! Judant keliu, greta automobilių, dviratininkų, pėsčiųjų ir kitų eismo dalyvių, svarbu nepamiršti, kad visų jų greitis ir kliūčių įveikimo manieros bus skirtingos. Todėl visuomet planuokite savo judėjimo trajektoriją, įvertindami galimą jūsų “gatvės kaimynų” elgseną ar galimą ir netikėtą jų pasirodymą važiuojamoje dalyje. Kartais, net ir paprasčiausiose situacijose, būdami šalia dviratininkų, riedutininkai įsigudrina įkišti savo ratukus į kaimyno stipinus. Ir tokia “pažintis” dažniausiai baigiasi rimtomis traumomis jiems abiem. Jei važiuojate šalia automobilio, niekada neatsipalaiduokite, ir neraminkite savęs tuo, kad “jo stabdžiai geresni”.

pagal riedek.lt